Po kelių dienų laukinės kelionės grįžtu atgal į miestą, į sąmyšį, triukšmą tarp keturių sienų. Po kelionės išsimiegu ir vėl širdyje neramu.

Pro palapinės tentą matau, kad jau šviesu. Jaučiuosi neblogai pailsėjęs ir pasiruošęs šios dienos plaukimui. Dirst į laikrodį, ogi dar tik šešta valanda.  Dangus nuklotas pilkais debesimis, kurie uždengia ryto saulę ir neleidžia jos šilumai pasiekti mano palapinės stogo.

Vakare atvykstam į kaimą. Šalia jo teka upė Eg Gol. Kaimo ramybę drumsčia kaip pas mus sakoma, „pyrdų“ variklių birbimas. Visi mongolai  raiti ant plieninių žirgų zuja tai šen, tai ten. Techninis progresas pasiekė ir jų stepes.

Mongolija nuo seno garsėja savo nuostabaus grožio gamta, žmonių nuoširdumu, bei, žinoma, upių plėšrūnais – taimeniais, kurių populiacijos padėtis visame pasaulyje yra blogėjanti.

09.01 Atsikeliu 5 val. ryto. Nueinu prie upės ir sėdžiu pradžioje kaip katinas, laukiu kol pradės kilti lašišos. Imu dvirankį ir žvejoju. Stengiuosi numesti kuo toliau prie uolos, kur yra pagilėjimas. Bet greitai įsitikinu, kad bereikalo.

Keliames 7val. ryto. Saulė skverbiasi pro maumedžių spyglius. Voratinkliai apraizgę krūmus vis primena apie artėjantį rudenį. Susipakuojam laivus į kuprines. Galvoje viena mintis, kiek dabar sveria mūsų kuprinės?